Po gimdymo.Trys angelėliai

Po gimdymo. Pirma para buvo sunki, nes reikėjo susitaikyti su mintimi, kad jau pagimdžiau, vaikai toli reanimacijoje, baisiai maži, vieni.  Ašaros, ašaros ir dar kartą ašaros. Vyras parodė vaikų nuotraukas. Vėl ašaros. Bet tada dar negalėjau įsivaizduoti, kad realybė bus dar baisesnė. Po paros jau stojausi, norėjau pamatyti vaikus. To ką išvydau reanimacijoje niekada nepamiršiu, „argi čia mano vaikai?“ ... Mažiukai, kaip lėlytės, vieni kauliukai ir oda, vieni vamzdeliai, laideliai, aparatai... siaubas. Vėl ašaros ir vyro raminimai. 

Ta diena buvo siaubinga, bijojau, negalėjau patikėti, kad jie gali išgyventi. Vyras labai mane palaikė, nors ir jam buvo sunku, niekada nepasidavė, visada guodė ir ramino, kad viskas bus gerai, nes kitaip būti ir negali. Aišku gydytoju prognozės irgi nieko nežadėjo. Po kelių dienų vieną berniuką išvežė į Santariškių reanimaciją, jo būklė tada buvo sunkiausia. Jausmas baisus, kai vieną vaikutį atskiria, kad jis nebus ligoninėje šalia, nesvarbu, kad ir ne kartu su manimi palatoje. Vaikučių paliesti dar negalėjau, tik pro langelį juos mačiau. Vaikams reikėjo mano pieno, turėjau būti rami, nesinervinti. Nieko nemokėjau ir nežinojau. Man juk vaiko niekas nedavė, reikėjo imti ir traukti pieną, o niekas nebėgo. O skaudėjo labai. Taigi, lašas po lašo, traukėm visi, sesutės, gydytojos, mama, anyta, močiutė ir vyras. Visi bandė man padėti. Stebiuosi vyro kantrybe, kaip jis stengėsi, kaip jis tą pieną traukė J Po 3-4 dienų pieno jau buvo daug, galėjau naudotis pientraukiu. 

Vaikučiams iš pradžių duodavo po 1 ml. Ir taip kasdieną didino. Nebegalėjau daugiau būti ligoninėje. Kitos mamytės palatoje buvo su vaikučiais, o aš viena, nebegalėjau pakęsti. Po 5 parų mano išleido namo. Vėl prasidėjo ašaros, kaip čia taip, aš namie, o mano vaikai kažkur toli. Nebeturiu nei pilvo, nei vaikų. Jaučiausi siaubingai. Vyras ramino, visaip guodė, niekada nelaido pagalvoti apie blogiausią. Susiėmiau, nusiraminau, nes žinojau, kad nieko nepakeisiu, reikia laukti ir tikėtis geriausio. Nuo tos dienos nebebuvo ašarų, tik tikėjimas ir viltis, kad viskas bus gerai. Nežinau, ką būčiau dariusi be tokio vyro palaikymo J

Visą mėnesį lankėm vaikučius reanimacijoje.Kiekvieną mielą dieną, kartais ir du kartus per dieną. Čia pirmą kartą paėmiau savo vaikus ant rankų, aišku su visais laideliais ir kvėpavimo įrangom. Per tą laiką buvo visko. Kaip sakant, vienas žingsis į priekį, o kitą dieną -  du atgal... Bet viskas baigėsi sėkmingai, išmoko pagaliau kvėpuoti, užsivėrė arteriniai latakai, taigi neprireikė ir operacijos. Mano mažylei išgydė sepsį, kurį pasigavo Antakalnio ligoninėje. Po mėnesio vaikus perkėlė į Intensyviosios terapijos skyrių, tada ir mane paguldė kartu su jais. Taip ir pragyvenom 1,5 mėn. kartu. Visko išmokau, nebebuvo baisu. Tikėjau, kad dabar jau viskas bus tik gerai.

Na ir pagaliau lapkričio 17 d grįžom namo. Jausmas nuostabus, pagaliau namie. Visi penki kartu. Esu begalo dėkinga visiems gydytojams, kurie padėjo ateiti į pasaulį mano nykštukams. Kurie juos prižiūrėjo reanimacijoje,vėliau neišnešiotų naujagimių skyriuje. 

Namie. Dabar vaikučiams jau metukai. Dar nepasivijom bendraamžių, bet sparčiai vejamės. Vaikai labai gyvybingi, judrūs J viskuo domisi. Taip gražu žiūrėti kai visi trys žaidžia J Aišku mušasi irgi nemažai J Savo pienuku maitinau iki metų. Ligoninėje pripratino juos prie režimo,todėl namie jo irgi nekeitėm. Visi vienu metu miega, visi vienu metu valgo ir t.t. J Miega visą naktį, po 10-12 val, be prabudimų. Dieną dar 2 kartus miega. Jau apsipratau su daugiavaikės mamos statusu ir nebeįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Tiesiog nebemokėčiau būti su vienu vaiku J Vyras sako lygiai tą patį. Visi jie tokie skirtinti, charakteriai, balsai, pomėgiai, išvaizda, visaks skiraisi J Dažnai gidžiu kitų žmonių replikas, „o siaubas, kaip jūs susitvarkot,mes su vienu nesusitvarkom“  arba kartą viena mamytė man pasakė „užjaučiu jus“, o pati ji augina 3 leliukus, kurių susilaukė kas 2 metus.

 Bet aš galvojau, dėl ko užjausti mane reikėtų? Vaikais sveiki, auga gerai. Įdomu, kuris variantas lengvesnis, aš vienu kartu auginu tris, o ji kas 2 metus po vieną.  Vos spėja išaugti vienas, jau vėl kitas vaikas atsiranda. Manau,  dar labai pasiginčyti reikėtų kas lengviau J Negaliu pasakyti, kad auginti tris to pateis amžiaus vaikus vienu metu yra lengva, bet negaliu pasakyti, kad ir sunku. Aš nežinau ką reiškia auginti vieną vaiką. Kai dar buvau nėščia tik ir girdėjau, siaubas kaip bus sunku, šakės, reikės 2 auklių, ne mažiau, naktim nemiegosit ir t.t. 

Na iki šiol nieko panašaus dar nenutiko J Vaikučius auginame su vyru dviese. Pora kartų per savaitę ateina močiutės, o visą kitą laiką bunu ar viena kol grįžta vyras iš darbo. Na pavargusi tikrai nesijaučiu, nukamuota ar nelaiminga taip pat J išsimiegu gerai, turiu tikrai nemažai laiko ir sau. Manau viskas priklauso nuo požiūrio ir vaikų auklėjimo J Dabar aktualus klausimas dėl darželio, dar nenorėčiau, kad nuo 2 metų jie eitų. Galbūtų ieškosim auklės.