Taigi,vieną dieną su vyru supratom, kad jau norim vaikučio. Pradėjom planuoti. Skaičiavom, planavom ir t.t. Ir štai vieną rytą, dar net neatėjus tų dienų terminui, nulėkiau į vonią pasidaryti NT. Nebuvo jokios nuojautos, nieko, tiesiog galvoju, reikia pasidaryti dėl šventos ramybės, ir ką gi... parodė II. Galvoje sumaištis, jaudulys, milijonas klausimų, kas ir kaip dabar bus.Turbūt kiekviena moteris tą pajunta. Juk viskas nauja ir nežinoma. Pirmasis kvailas dalykas atėjęs į galvą buvo tas, kad:„man reikės gimdyti, o Dieve“ J Kažkodėl gimdymo bijojau labiausiai, juk tiek apie jį teko skaityti, klausytis draugių pasakojimų. Na ką gi, testas teigiamas, gyvenimas pasikeis. Nulekiu pas vyrą į lovą ir budinu. Tą minutę tiesiog nesugalvojau kaip kitaip turėčiau jam pranešti TOKIĄ žinią J Sakau kelkis, NT teigiamas J o jis per miegus nieko nesupranta, sako ar tikrai? Sakau na taip J Tą patį rytą nulėkiau pasidaryti hcg, po pietų sužinau, kad skaičiukai visai nemaži. Ne tas žodis kokie dideli... J pasižiūriu į lenteles, nu akurat bus dvynukai J jau taip ir nusiteikiau J Po savaitės aš jau pas gydytoja kabinete. Ji pasižiūrėjusi sako, matau du J Aš patenkinta, kad atspėjau, baimės jokios, du tai du J Na, tiesa pasakius, kažkiek ir norėjau, kad būtų du J porytė... Bet toliau ištarti gydytojos žodžiai priverčia suklusti: „ dar matau šešėlį, gali būti, kad čia trečias leliukas“....? „Kaip tai trečias, o ne, tik ne trečias, negali būti, negaliu turėti trijų, tik ne tai“. Gydytoja nuramina, kad visko būna, kad iš trijų tik du arba vienas išgyvena. Žodžiu, nuteikia viskam...
Išeinu iš kabineto ir sakau vyrui, du yra, bet gali būti trečias. Turbūt nereikia net sakyti kokia tuo momentu buvo mano vyro reakcija... JJJJ Kol važiavom namo jis negalėjo pratarti nei vieno žodžio, prarado kalbos dovaną tiesiogine to žodžio prasme JJJ Namie tik po poros gerų gurkšnių gėrimo su laispniais kažkaip ta kalbos dovana sugrįžo J Kad bus tėtis ji džiaugėsi, nei minutės tuo nesuabejojo, du tai du, na kas čia tokio J Kažkaip sugėbėjo paskambinti tėvams, aišku tėvai labai džiaugėsi, kad bus seneliai. Iš pradžių paminėjom, kad bus dvynukai J dėl trečio nieko nesakėm, nes ir patys dar nežinojm ar tikrai. Žodžiu, visi susitaikė su tuo, kad mes turėsim dvynukus J 7 nėštumo savaitę gydytoja patvirtino, kad bus trys... Taip, vis tik, ten tas mažas taškiukas buvo trečias lelius J Dabar puikiausiai visi matosi. Išėjusi iš gydytojos kabineto vyrui iš naujo pranešu žinią... bus TRYS J Na jis vėl praranda kalbos dovaną, vėl važiuojam namo.
Dabar jis bus trijų vaikučių tėvas. Turėsim tris. Kaip sakant, planuok neplanavęs, kažkas už tave viską suplanuoja savaip J Matyt mūsų leliai nusprendė visi kartu ateiti, kad būtų linksmiau J Taigi, vienu kartu tapsim daugiavaike šeima. Iš naujo pranešam tėvam džiugią žinią, kad bus trys anūkai J Visi šoke, jau antrą kartą J Na trys tai trys. Kažkaip visi jau ima apsiprastii su ta mintimis. Tik man nelabai pavyksta, nežinau kaip bus, ką reikės daryti, kaip susitvarkysiu, kokios svorio gims, ar nebijosiu. Milijonas klausimų. Kažkoks keistas jausmas buvo apėmęs, kad aš kitokia, kažkokia nenormali, dar kažkas iš namiškių pajuokavo, kad kaip kačiukų čia tų vaikų bus... Na jo, normalios mamos vieno, na, dviejų susilaukia vienu kartu, o aš tris turėsiu... Taip ir praslinko 12 savaičių. Niekam iki to laiko neprasitarėm. Pykino tik pora dienų, jaučiausi gerai. Kai pranešėm šią džiugią žinią draugams, visiems taip pat buvo nemažas šokas JJJ
15 savaitę prasidėjo gimdos spazmai, kurie tęsėsi iki pat nėštumo galo. Po truputį pradėjau jaustis geriau, nebekankino kvailos mintys, pradėjau laukti leliukų, o ir pilvelis augo kaip ant mielių. 11 savaitę apsilankėme genetikos centre, reikėjo išssiaiškinti ar viskas leliukams gerai. Tada gydytoja pirma kartą pasakė, kad jai panašu į 3 mergaites. Davė 60 procentų. Na turbūt nereikia pasakoti, koks šokas buvo vyrui. Čia jau trečias turbūt nuo nėštumo pradžios J negana, kad trys, bet dar ir visos mergaitės J Vyras išėjo ir genetikės kabineto, kaip pakirstas povas J be žado, nors ir bandė mane įtikinti, kad jam lytis nesvarbu, svarbu sveiki vaikai ir jis džiaugsis, ar bus mergaitės ar vien berniukai J bet aš mačiau, kad truputį jis susikrimtęs J 15 savaitę gydytoja vis tik pamatė vienam leliukui tarp kojų vyrišką atributiką J Vyras labai apsidžiaugė, na, nors vienas berniukas J Vėliau paaiškėjo, kad ir mergaitė tikrai yra. Kai sužinojom, kad bus porytė, tai jau buvo nesvarbu ar slapukas bus mergaitė ar berniukas J 18 savaitę genetikso centre paaiškėjo, kad mūsų slapukas yra berniukas J
Taigi, turėsime du berniukus ir mergytę J Nuostabu J Kiti keli mėnesiai prabėgo labai greit, nekankino jokie skausmeliai, tik gimdos susitraukimai nesiliaudavo. Aišku turėjau gulėti, niekur nevaikščioti, buvo žiauriai sunku, nes negalėdavau vietoje nustygti. 27 sav buvau jau +9 kg, pilvelis kaip 9 mėnesį. Nuėjusi pas gydytoją sužinojau, kad kaklelis šiek tiek suminkštėjęs, atsivėręs, todėl laukti nebagalima, reikia gultis į ligoninę ir subrandinti vaikučiams plaučiukus. Ir tada prasidėjo ašaros... nenoriu į ligoninę, stresas, kad reikės gulėti, iki to laiko niekada negulėjau ligoninėje. Penktadienį po pietų vyras nuvežė mane i ligoninę. Kaip vėliau paaiškėjo, kad nepaleis manęs greit, nes dar kažkokią infekciją rado... vėl stresas, noriu namo... Na dėl vaikučių juk turiu pagulėti, ne dėl savęs, todėl turiu nusiraminti. Na ką gi, po savaitės, penktadienį, pažadėjo, kad paleis mane namo sekmadienį. Turbūt gydytojai nusibodo, nes labai intensyviai skundžiausi, kad čiužinys blogas, negaliu miegoti J Sekmadienį naktį prabundu, nes į wc užsimanau. Grįžtu iš wc, atsigulu ir po kelių minučių pajaučiu kaip nubėga vandenys...
Tą sekundę mane apėmė tokia baimė ir tokai neviltis. Į galvą pirma mintis atėjusi buvo, kad 28 sav. O Dieve kas dabar bus. Mane išgirsta palatos kaimynė, sakau: „vandenys, man vandenys bėga“. Kaimynė nedvejodama šoka iš lovos (ji taip pat su didžiausiu pilvu) ir bėga į kitą aukšta kviesti akušerės J Atbėga akušerė, tuoj pat ir budintis gydytojas, skambinu vyrui. Visus ant kojų sukeliam. O aš drebu ir negaliu sustoti, tik girdžiu kaip dantys barška, negaliu nei žodžio ištarti, visi ramina, o aš negaliu nustoti drebėti, nes juk tik 28 sav. Matau kaip atbėga vyras, man regis praėjo 5 min. nuo mano skambučio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą