Po mano pirmojo gimdymo buvo labai ryškus nuotaikų pasikeitimas.Pasikeitė ne tik dienotvarkė,pasikeitė taisyklės,pasikeitė vaidmenys.Lūkesčiai. Nėštumo metu jaučiausi kuo puikiausiai, labai idealizavau savo kūna, santykius,būsimą rutiną. Įsivaizdavau,kad turėsiu laiko švarai,rytiniams pasitūpėjimams,vyrui,sau.
Pamenu visa susiūta grįžus namo labai norėjau su vyru tyliai pasibūt,susiglaudus,apsikeist mintim,tyliai žiūrėt i vaika miegantį. Bet vos padėjus jį i lovelę,jis pradėjo niekad nesibaigiančią...era. Viskas startavo netaip,kaip planavau.Ir tai mane varė iš proto.Verkiau kartu su vaiku,verkiau po pokalbių su vyru, nes rodės kalbėjom skitingom kalbom. Niekas nesuprato mano jausmų,mano nerimas atrodė tuščias.Iš kažkur atsirado nepilnavertiškumo jausmas.Kaltė,kad dienos liejosi be jokiu atradimų, everestų ir pan... Motinystę aš jaukinaus pamažu, supratau,kad mano jausmai ir mintys panašios į depresiją..lengvą. Bet ko man trūko labiausiai, tai draugijos, bendraminčių. Aš buvau pirma iš draugių rato pastojus. Buvau kaip balta avelė.
Man taip trūko seserijos. Ilgų pliurpalų, apie tuos pačius pampersus, pieną, naktinėjimus,vežimų stumdymus ir pan... pokalbiai gydo. daugiau nei galima isivaizduoti.Jie pakrauna,apvalo, ikvepia...
Po antrojo gimdymo,daug kas jau buvo žinoma .Po antrojo gimdymo aš kalbėjau.sakiau aplinkiniams,kad man čiuožiua stogas,kad reikia pagalbos buityje.Žinoma,per tam tikrą laiką mano gyvenime atsirado ne viena gera draug/sesuo. Ir tai mane gydė. Jaučiau reikalinga ir aš. Po truputi pradėjau matyti daiktus ne taip slegiančiai.Mėgavimasis motinyste atėjo gal po kokio 3000tojo pamperio.
Žodžiu, depresija kartais ateina nepastebimai. Rodos niekaip negali nusakyt ir įvardint priežasties,dėl ko dzin ,kad vaikas verkia,o ir pati graudenies.Jauties nemylima ir nuolatos pavargusi. Mano patarimai, nesislėpti namuose, nesigailėt savęs, nes tada visi kiti tavęs gailėsis. Nebijok pripažint sau ir kitiems,kaip jauties,kad reikalinga pagalba. Mano manymu svarbu kalbėtis ir stengtis vis dėl to susikurti savo mini ritualus. Kaip puodelis arbatos (savo rytinę aš gerdavau vakarop, tad aš įsigudrinau ją piltis i termosą). Mėgstamo žurnalo prenumerata. O kas iš viso geriausia tai SMS su draugėm. Naktinės kontempliacijos,išpažintys ir memuarai.
Ištrauka iš straipsnio :
Sunku patikėti, bet dauguma pacienčių gali pakęsti savo ligą, jei jos gerai žino tos ligos priežastis”. Pacientės dar lengviau pakels pogimdyminę depresiją, jei nebus pamirštamos ir dvasinės priežastys.
Autorės A.Eisenberg, H.Murkoff ir S. Hathaway nurodo keletą tokių priežasčių (H.Vollmer. Jaučiuosi visiškai išsekusi. Alma littera, 1998):
- Pasikeičia dėmesio centras. Žvaigždė nėbe jūs, o kūdikis.
- Sugrįžimas namo: visai natūralu, kad nauja atsakomybė jus prislegia, jaučiatės pervargusi.Ypač sunku, jei yra daugiau vaikų ir niekas jums nepadeda.
- Nuovargis.
- Nusivylimas kūdikiu: jis raudonas, į nieką nereaguoja- visai kitoks, negu besišypsantis vaikutis iš reklamos.
- Nusivylimas gimdymu arba savimi. Jei nepasitvirtino jūsų nerealūs lūkesčiai dėl idealaus gimdymo, galite pradėti manyti, jog jūs su tuo tiesiog nesusidorojote.
- Pernelyg dideli reikalavimai.
- Apgailestavimas dėl savo naujos padėties. Ankstesnis nerūpestingas, labiau intensyvus profesinis gyvenimas baigėsi - bent jau kol kas.
- Nelaiminga dėl savo išvaizdos. Prieš gimdymą buvote stora, bet ir nėsčia, o dabar - tik stora.....Jums visiškai nebesinori vilkėti nusibodusių plačių rūbų, bet kiti jums dar netinka."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą